Išjungti versiją neįgaliesiems
Versija neįgaliesiems
Psichologinis smurtas darbe. Ką tai sako apie jus?
2019 lapkričio 18 d.
Psichologinis smurtas darbe. Ką tai sako apie jus?

Apie mobingą Lietuvoje dar niekada tiek nekalbėta, kiek šiandien. Prieš beveik tris dešimtmečius švedas Hansas Leymannas pradėjo tyrinėti psichologinę prievartą šiuolaikinėse įmonėse, kai menkinamas, izoliuojamas pasirinktinai vienas darbuotojas. Mūsų šalyje mobingas imtas visuotinai linksniuoti nusižudžius jaunam sostinės gydytojui.

H.Leymannas nustatė 45 mobingo veiksmus: nuolatinė kritika, sveikatai kenksmingų ar viršijančių aukos sugebėjimus užduočių skyrimas, ignoravimas, patyčios, įžeidžios replikos ir kt.

Veikti gali vadovas (tai vadinama vertikaliuoju mobingu), bendradarbiai (horizontalusis mobingas) arba visi drauge. Kartais aukos kolegos mobinge pasyviai dalyvauja stebėdami nederamą viršininko elgesį ir nesiimdami jokio veiksmo.  Mobingas vadinamas psichologiniu įstaigos darbuotojų kanibalizmu, organizacijos piktžaizde.  

Respublikinės Kauno ligoninės (RKL) Psichiatrijos klinikos vadovas Leonas Kačinskas į mobingą žvelgia kitu kampu. “Tai visų pirma ne darbovietės problema. Tai yra žmogaus sielos problema. Mes nesuprantame, kas vyksta iš tikrųjų”, – sako jis.

–   Tai kas išties vyksta mobingo atveju? Kas užsuka visą jo mechanizmą?

–  Jei vyksta tokie dalykai, pirmiausia reikia kalbėti ne apie darbinius santykius. Jie tik paskutinė grandis. Beveik visais atvejais tai signalizuoja, kad žmogus turi vidinių problemų, kad jam negerai su savimi. O kai yra negerai pačiam su savimi, nereikia tikėtis, kad bus gerai darbe ar kur nors kitur. Nebus.

–  Kaip būtų galima išplėtoti terminą “negerai su savimi”?

–  Kada žmogui būna blogai? Kai jis nesijaučia mylimas, suprastas, reikalingas. Pirmiausia – pats sau. Ir kai negauna iš aplinkos patvirtinimo, kad jis toks yra. Mums apskritai trūksta norėjimo, gebėjimo įvardyti, kad žmonės, kurie yra aplink mus, svarbūs, kad jie mylimi. Jeigu žmogus žinotų, kad jis yra mylimas ir vertinamasi, manau, kad ir dramų, ir tragedijų labai sumažėtų. Sumažėtų susvetimėjimo. Tada tikėtina, kad žmogus, kuriam blogai, sunku, liūdna, kuris nežino, kas jam darosi, nebijos atsiverti, pasikalbėti. Jis tikės, kad bus išgirstas ir jam bus padėta.

–  Jausmas, kad esi mylimas, veikia tarsi imunitetas, saugantis nuo gniuždančių dalykų?

–  Be abejo. Mylimas žmogus negali būti nesuprastas. Negali būti atstumtas. Jis tai žino. Esminis dalykas – tai turi būti išsakyta žodžiais. Mes kartais galvojame, kad mylime, kad žmonės suvokia, kokie yra mums svarbūs, bet pasirodo – žmonės nemoka skaityti minčių. Tik išreikštas žodžiais mintis jie gali išgirsti ir jomis naudotis.

–  O veiksmais to pasakyti negalima? Jei vyras keliasi anksti ryte, užpliko žmonai kavos ir atneša į lovą, ar tai neprilygsta teiginiui, kad tu man brangi?

–  Tai yra dalis teiginio. Veiksmas yra dalis prisipažinimo. Bet jei vyras, atnešęs tą kavą, ištartų: “Brangioji, aš tave myliu, tą kavą atnešiau tau su meile”, tai būtų dvigubas efektas. Būtent tai, ko reikia.

–  Bet lietuviui juk lengviau suskaldyti priekabą malkų negu ištarti porą sakinių apie savo jausmus. Tai tautinis mūsų bruožas, tiesa?

–  Lengviausia yra pasakyti, kad tai tautinis bruožas ir nieko nedaryti.

–  Psichiatrai, psichoterapeutai, psichologai tikriausiai susiduria su daugybe žmonių, kuriems išreikšti, įvardyti jausmus sunku.

–  Taip tik atrodo. Kol nedarai. Kartą, prieš kelerius metus, kai dar tėtis buvo gyvas, sėdėjome mes su broliu, šnekėjomės, ir kažkaip išėjo iš kalbos: klausyk, o kada mes tėvams sakėme, kad juos mylim? Ir staiga supratome, kad niekada. Mylime, labai, ir tėvai tai žino, bet niekada to neištarėme balsu. Tada aš stvėriau telefoną, paskambinau ir pasakiau: “Tėti, mes jus labai mylime.” Brolis paėmė telefoną: “Tėti, labai mylime”. Ir nuo tos dienos pasakyti “myliu”, apsikabinti, pabučiuoti, kad ir viešai, tapo visai paprasta. Mūsų šeimoje tai pasidarė įprasta.

–  Bet kuo tai padės, kai žmogus iš artimos aplinkos, kur jaučiasi saugus ir mylimas, ateis į darbą – visiškai kitokį lauką su savomis taisyklėmis?

–  Viskas prasideda nuo artimiausios aplinkos. Jei šilti, pagarbūs ir pilni meilės  santykiai namuose, jei tokie santykiai su draugais, tai tikėtis, kad darbovietėje tavęs lauks elgesys, kuris žlugdys ir spaus, beveik neįmanoma. Darbe tu būsi toks, koks esi namuose. Ir tai nereiškia, kad būsi angelas – pasitaikys situacijų, kai “sprogsi”, pratrūksi, bet jei su tavim iš esmės viskas gerai, tu atsiprašysi. Ir tavęs atsiprašys. Santykis su aplinka visada bus toks, koks  žmogaus santykis su savimi. Jei tas santykis orus, žmogus nebijos nei pripažinti savo kaltės, nei neteisumo, jei taip jau įvyko. Ir to paties jis sulauks iš aplinkos. O jeigu pasirodys, kad situacija yra absoliučiai ydinga, žeminanti, žlugdanti, jis su tuo nesitaikstys nė minutės. To neleis jo savivertė.

–  Ar norite pasakyti,  kad mobingo taikiniais tampa žmonės su žema saviverte?

–  Tikrai taip. Jei tapau mobingo taikiniu, vadinasi, gavau aiškią žinutę, kad mano viduje esama problemų, taisytinų vietų. Ir man veikiausiai reikia specialisto pagalbos.

–  Kokia tipinė mobingo aukos problema?

–  Smurto toleravimas. Kas vyksta žmonių namuose? Tėvas autokratas, kuris leidžia sau elgtis bet kaip, ir vaikui atrodo, kad tai nereikšmingi dalykai – na, aprėkė, stumtelėjo, pažemino, įskaudino mamą. Juk nieko neatsitiko, visi gyvena toliau. Nuėjo toks vaikas į mokyklą, čia jį irgi kažkas pažemino, įskaudino – bet juk nieko neįprasto neatsitiko, namuose irgi įskaudina, tai ką? Tada tas modelis persikelia į darbą – įskaudino, žemina, na ir kas, nieko naujo. Suprantate? Žmogui tai tampa įprasta. Nemalonu, bet galima iškentėti, jis jau įpratęs. Jeigu žmogus mokėtų išreikšti emocijas, kad ir apsiverkti, kai jį skriaudžia, gal tie, kurie prieš jį psichologiškai smurtauja, atsitokėtų: ei, ką mes darom? Bet jei tas terorizuojamas žmogus išaugęs tipiškoje mūsų šeimoje, kurioje vaikams įkalta, kad “vyrai neverkia”,  “negalima rodyti savo silpnumo”, jis bandys išlaikyti abejingą fasadą ”per negaliu”. Ir vieną dieną neištvers. Būna, kad žmogus neša, neša savo naštą, tylėdamas, sukandęs dantis. Ir jeigu tu jį prasivirkdai savo kabinete, tai jau sėkmė, jam labai palengvėja. Tai būna akimirka, kuri galbūt padėjo išvengti nelaimės.

–  O tie, kurie dalyvauja mobinge kaip agresoriai, neturi problemų?

–  Be abejo, turi. Ir galbūt dar didesnių.

–  Ką situacija, kai prieš vieną žmogų naudojamas grupinis psichologinis smurtas, sako apie smurtautojus?

–  Tai byloja, kad kažkas ne tik aukos, bet ir smurtautojų gyvenimuose buvo ir tebėra blogai. Egzistuoja posakis: šuo kanda tą, kuris bijo. Tai čia taip pat. Žmonės jaučia silpną. Patys būdami silpni jie labai greitai užuodžia silpnesnį. Tu jautiesi kietesnis, kai žlugdai kitą. Tie, kurie tuo užsiima, daugeliu atvejų moraline prasme silpnesni už tą, kurį žlugdo. Tie, kurie susivieniję į grupę terorizuoja vieną, patys nesuvokia savo psichologinės būsenos. Tai ir nevisavertiškumas, ir konkurencijos baimė, ir bandymas ieškoti kompensacijų – gali būti daugybė dalykų, su kuriais reikia dirbti, kurie savaime, iškilus į viešumą mobingo atvejui, nedings. Kad ir tas pats smurtas. Jeigu žmogus psichologiškai smurtauja namuose, tai jis nesmurtaus darbe? Nesąmonė. Jei jis namuose metų metais kenčia smurtinius santykius, darbe staiga ims manyti, kad taip negalima? Nemanys, jam tai gyvenimo būdas.

  –  Ir todėl bet kuris iš tokių darbuotojų kitą dieną gali pats tapti mobingo auka?

–  Žinoma. Neretai taip ir būna.

–  Kokia įstaigos vadovo atsakomybė?

–  Mobingas neprasideda lygioj vietoj. Jeigu vadovas nustato morališkai, psichologiškai teisingus santykius, mobingas nevyksta. Jei nustato neteisingus santykius, mobingas vyksta. Netiesa, kad vienas žmogus nieko nereiškia. Tokiose situacijose reiškia. Nuo jo prasideda sniego gniūžtės principas. O tada jau ji ritasi.

–  O jei viršininkas pats psichologiškai linkęs smurtauti prieš pavaldinį?

–  Vadinasi, jis turi tų pačių bėdų: toleranciją smurtui, nesijaučia visavertis, mylimas, laimingas. Jam blogai pirmiausia pačiam su savimi. O kadangi daugelyje mūsų organizacijų gyvuoja sena gera nuostata “tu viršininkas, aš kvailys”, vadovui leidžiama elgtis bet kaip, visi mandagiai tyli. Jo vadovavimo stilius svarstomas į viešumą iškilus skandalingiems faktams. Kur buvote iki tol? Kentėme, tylėjome, jis gi viršininkas, nenorėjome užsitraukti nemalonę.

–  Ar esate susidūręs su mobingu asmeniškai? Sakykime, kaip auka.

–  Aš jums panašus į tokį, kuris leistųsi psichologiškai terorizuojamas?.. (Juokiasi). Jei rimtai, turbūt nėra žmogaus, kuris nebūtų patyręs psichologinio smurto. Klausimas tik toks, kaip mes tvarkėmės su tokia situacija. Vaikystėje buvau žvairas, ryžas ir iš kaimo. Atvykau į miestą mokytis. Pusę metų mane spaudė. Tada aš, penktokas, pasirinkau septintoką, kuris labiausiai tyčiojosi, visus skriausdavo, ir nukirtau. Nuo to momento nebebuvau nei žvairas, nei ryžas, nei iš kaimo. Tiesiog noriu parodyti priemonių spektrą, kaip nebūti smurto, absoliučiai jokio, auka. Išeičių yra daug, net kraštutinių. Svarbiausia pats principas: aš nebūsiu auka. Tiesiog. Kai žmogus priima tokį sprendimą, jis ima veikti. Kreipiasi į specialistą, pradeda dirbti su savimi. Pirmiausia toks žmogus turi aiškiai suvokti, kad jis savęs nemyli ir su jo saviverte yra blogai. Jis turi išsiaiškinti, kas su juo darosi. Kai jis išsiaiškins dalykus savo viduje, bus galima pabandyti atsekti, nuo ko darbovietėje prasidėjo jo psichologinis terorizavimas, kur buvo pradžia. O paskui reikėtų įvertinti, ar tame kolektyve jis gali susigrąžinti pozicijas, ar mato čia ateitį. Kartais būna taip, kad pasikeičia viršininkas ir viskas sugrįžta į vėžes. Bet mobingo aukos problemos iš esmės tai nesprendžia. Tas statusas – esu ar buvau mobingo auka – verčia atlikti labai rimtą asmenybės reviziją ir pradėti darbą su savimi. Nes jei tu neišspręsi vidinių problemų, pasikeitus aplinkybėms vėl tapsi auka.

Kalbėjosi Jūratė Kuzmickaitė

Jei jaučiate, kad turite problemų, su kuriomis sunku susidoroti, jums reikia specialisto pagalbos, kreipkitės: Respublikinė Kauno ligoninė, Psichiatrijos klinika, S.Dariaus ir S.Girėno 48,  Tel(8 37) 423 105 (administracija) ;  (8 37) 422 540 (Aleksoto sektorius, I Priėmimo skubios pagalbos sk.); (8 37) 424 697 (anoniminė psichologo pagalba); aleksotas@kaunoligonine.lt.                    

E-Commerce Development, Web design, Caesar7 Ltd