Išjungti versiją neįgaliesiems
Versija neįgaliesiems
Anestezijos slaugytojos eilėraštis – kaip meistriška injekcija
2019 spalio 30 d.
Anestezijos slaugytojos eilėraštis – kaip meistriška injekcija

Medikų poezijos konkurso „Eiliuotas vilties kelias’ 2019“ nugalėtoja paskelbta Respublikinės Kauno ligoninės (RKL) anestezistė Rima Lukauskienė. Ji apdovanota ir Didžiosios Britanijos-Lietuvos labdaros fondo “The Tiltas Trust” piniginiu prizu. Konkursą jau trečią kartą surengė paliatyviąja pagalba besirūpinantys VšĮ “Vita Digna” savanoriai.

–  Koks jausmas sužinojus, kad nugalėjote pusmetį trukusiame ir daugybę dalyvių iš visos Lietuvos sutraukusiame medikų poezijos konkurse? – paklausėme RKL Chirurgijos klinikos Operacinės ir anesteziologijos skyriaus anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytojos R.Lukauskienės.

–  Man buvo taip netikėta! Eilėraščius konkursui siuntė daugybė medikų, kai kurie – net po kelis, o aš sukūriau vieną. Ir jis išrinktas geriausiu. Labai nustebau.

–  Konkurso favoritu tapęs jūsų eilėraštis “Laiškas draugui” prasideda eilutėmis: “Mielas drauge, žinai, aš sergu”. Ar tai – kūrėjos išmonė, ar reali patirtis?

–  Tai – iš mano gyvenimo. Aštuntus metus sergu onkologine liga. Iš pradžių buvo labai baisu, galvojau – mirsiu. Mirsiu… O paskui pamačiau, kad viskas tęsiasi. Supratau – nereikia savęs laidoti. Perėjau ir chemotearapiją, ir bioterapiją, ir spindulinę terapiją. Šiandien jau nebijau. Šypsausi, matau gyvenimo grožį. Iš prigimties esu optimistė. Per visą laiką, kol dirbu Respublikinėje Kauno ligoninėje, nedarbingumo lapelį turėjau tik dėl dviejų dekretų, nes turiu du sūnus, ir kartą – dėl šios ligos. Daugiau nereikėjo. 

–   Ar seniai dirbate RKL?

–  47 metus. 1977-aisiais baigiau Medicinos mokyklą ir atėjau čia dirbt. Ta pati ligoninė, tas pats skyrius – tai vienintelė mano darbovietė. Ir mano stažas skyriuje dar ne didžiausias, yra seserų, dirbančių ilgiau. Apskritai RKL Operacinės ir anesteziologijos skyriuje seserų kaita reta, visos čia patyrusios, susigyvenusios. Mūsų kolektyvas labai geras, darnus, visi, pradedant vedėju, slaugos vyr. administratore, dirbame kaip komanda, kaip suderintas mechanizmas, iš žvilgsnio vienas kitą suprantame.

–  Jūs vartojate ne žodį “slaugytojos”, o “seserys”.  Gražiau, solidariau?

–  Na, kad mes taip viena kitą vadiname – sesutė, sesuo. Ir pacientai į mus taip kreipiasi. To žodžio “slaugytoja” kažkaip visi vengia, jis – tik oficialioms progoms.

–  Ar RKL Operacinės ir anesteziologijos skyriuje turite savų tradicijų? Gal – poezijos vakarai ar kažkas panašaus, jei jau personalas skina prizus konkursuose?

–  Ne, poezijos vakarų dar nerengiame,  bet tradicijų turime. Švenčiame gimtadienius, Slaugytojų dieną, tada gydytojai mus sveikina su gėlėmis. Palydos, vaikų gimimai. Vieną kartą per mėnesį mes, seserys, visos kur nors einame, į teatrą ar į koncertą. Lapkričio 16-ąją eisime į Ryčio Cicino koncertą. Važiuojame į keliones, ekskursijas, vasarą buvome Latvijoje, anksčiau vykome į Kroatiją. Bet mes ne tik gastroliuojame (juokiasi). Visa ligoninė žino, kad anestezistės geriausiai leidžia vaistus į veną. Mes ne tik rūpinamės savo skyriaus pacientų nejautra, bet padedame ir atliekant kolonoskopijas, ir Konsultacijų poliklinikoje, ir Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje, visur, kur reikia. Esame profesionalės.

–  O kada lieka laiko poezijai?

–  Pirmąjį eilėraštį sukūriau prieš šešerius metus, kai gimė anūkė. Tos eilės buvo skirtos jai. Ir nuo tada po truputį vis parašinėju. Turime nusipirkę butą Šventojoje, tai ankstyvą pavasarį ar rudenį vyras su šunimi lieka Kaune, o aš nuvažiuoju ten, prie jūros. Apgaubia tyla. Ramybė. Tada ir gimsta eilės.  

 

 

E-Commerce Development, Web design, Caesar7 Ltd